Jeigu norime jausti daugiau balanso gyvenime, teks išmokti atleisti perfekcionizmo gniaužtus, nes perfekcionizmas yra laimės ir gyvenimo balanso stabdis.
„Gyvename visuomenėje, kur visa aplinka iš mūsų reikalauja tobulumo. Šeimoje būk tobula mama ir partnerė, darbe atitik visus reikalavimus ir būk tobula darbuotoja, būk tobulu draugu. Atrodo, kad kiti mus spaudžia. O iš tikrųjų mes patys dažnai daug daugiau iš savęs reikalaujame, nes gyvename Vakarų visuomenėje, rinkos ekonomikos sąlygomis, kur, atrodo, reikia daug uždirbti, būti veikliam. Bet ilgainiui pamatome, kad tas veiklumas ir visko siekimas nebūtinai mums atneša balansą ir laimę, kurios ieškome“, – sako Raminta Girdvainė, koučingo specialistė, kognityvinės elgesio psichoterapijos konsultantė.
Perfekcionizmas yra perdėtai aukšti reikalavimai sau. Jis atneša ir daug naudos – jo dėka turime aukštosios kultūros, meno kūrinių. Tik bėda ta, kad sau keliami itin aukšti reikalavimai per daug kainuoja, ima mums kenkti.
„Būdami perfekcionistai ir keldami sau aukščiausius reikalavimus, dažnai paaukojame miegą, sveikatą. Mainais už tai, kad viską darysime tobulai, tikimės įvertinimo ir kitų žmonių pripažinimo, – o tada jau tikimės tapsiantys laimingais. Tačiau perfekcionizmas tokio rezultato neatneša“, – neseniai „Swedbank“ vykusioje Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos konferencijoje „Darbo ir asmeninio gyvenimo derinimas: naudinga darbuotojui, vertinga darbdaviui“ kalbėjo R. Girdvainė.
Kokius poreikius slepia perfekcionizmas?
Ji mato tiesiogines sąsajas tarp perfekcionizmo ir darboholizmo. Tačiau mokslininkai pastebėjo, kad nei darboholizmas, nei gyvenimas neturint darbo, neatneša balanso ar laimės jausmo. Todėl būtina rasti būdų, kaip apjungti karjerą ir atsipalaidavimą, turėti laiko sau.
„Tyrinėjimai parodė, kad už perfekcionistų veiksmų slypi paprastas noras, kad juos mylėtų ir įvertintų. Bet argi savo artimus žmones mylime už tai, kad jie yra tobuli arba kad kažko pasiekė darbe? Todėl verta pagalvoti, gal tą patį poreikį galime patenkinti paprasčiau, nesiekdami tobulumo? Kai gauname gilius vidinius atsakymus, tada suprantame – ar tikrai man šito reikia ir aš gausiu tai tokiu būdu“, – apie perfekcionizmo slepiamus poreikius kalba R. Girdvainė.
Perfekcionizmas griauna gyvenimo balansą, nes sukelia didžiulį stresą ir savikritiką. Atitinkamai tai veda į perdegimą. Kita perfekcionizmo sukeliama problema – atidėliojimas, „tobulas nedarymas“.
Perfekcionizmo sukeliamą stresą, savikritiką, perdegimą ir atidėliojimą R.Girdvainė vadina pragaro SPA būsena – lengva užsisukti šiame energiją eikvojančiame rate.
Išeitis – reikalauti iš savęs kaip iš mėgėjo, ne profesionalo
Patarimų, kaip išeiti iš „pragaro SPA“ būsenos ir labiau subalansuoti savo gyvenimą, specialistė pateikia keletą. Kaip vieną iš būdų R. Girdvainė siūlo vietoj sau keliamų reikalavimų kaip profesionalui, priimti save kaip mėgėją – juk nebūtina būti profesionalais visose srityse, o net būdami mėgėjais galime pasiekti labai aukštų rezultatų, tiesiog gerokai mažesne kaina.
„Kai pradedame, pavyzdžiui, šokti kaip mėgėjai, o ne profesionalai – atsiranda daugiau mėgavimosi gyvenimu ir savo veikla. O jaučiant pasimėgavimą apima ir laimės būsena, ir daugiau balanso gyvenime“, – paaiškina R. Girdvainė.
Stresą, pasak jos, sukelia tai, kad „privalome“ kažką padaryti. Kai dėl to viduje kyla įtampa, R. Girdvainė ragina duoti sau kelių minučių pertrauką. Tai leidžia grįžti į „čia ir dabar“ būseną, kuri atpalaiduoja. Kai vėl sąmoningai pajuntame kvėpavimą ir ryšį su savo kūnu – streso nelieka.
Vietoj „aš privalau“ – „aš noriu“
„Kai pasidarome dienos ar savaitės darbų sąrašą – esmė yra būsena, kurią jaučiame matydami tą sąrašą. Jeigu tie dalykai, kuriuos „aš privalau“, varo į neviltį, svarbu mažinti supratimo „aš privalau“ ir keisti jį į „aš renkuosi“ dirbti, tvarkytis arba „aš noriu“ pagaminti vakarienę, kasdien eiti į darbą. Šie trys skirtingi žodžiai – privalau, renkuosi ar noriu – įveda mus į visai skirtingas būsenas“, – teigia R. Girdvainė.
Todėl ji pataria rašytis ne „aš privalau padaryti“, o „aš noriu padaryti“ sąrašus.
Savikritika taip pat kelia stresą, o perfekcionistai kritikuoti save pradeda jau iš anksto sukdami galvoje „ko dar nepadariau ir kas bus blogai“. Kuo aukštesni reikalavimai sau – tuo daugiau savikritikos.
„Kai norėsis save pakritikuoti už tai, ko dar nepadarėte, parinkite žodžius, kuriuos tartumėte savo geriausiam draugui. Nes vidinis monologas, kurį sakome sau, dažnai būna labai baisus. Todėl sau skiriamas žodynas yra be galo svarbus. Mūsų smegenims nėra skirtumo, ar sakome sau tiesą, ar ne, jos tiesiog gauna instrukcijas ir atitinkamai elgiasi. Todėl svarbu sau duoti palankias instrukcijas“, – sako koučingo specialistė.
Kitą perfekcionistų palydovą – perdegimą – R. Girdvainė vaizduoja kaip nuo kokosų perkarusią palmę.
„Įsivaizduokite – sėdite po palme, ant kurios labai daug kokosų. Ar nebūtų baisu sėdėti, nes ant galvos nukris? Dažnai mes taip taip pat neturime balanso gyvenime: per daug visko suinvestuojame į vieną šaką – vieną gyvenimo sritį – dažniausiai į darbą arba į šeimą. Į vieną vietą sukabiname daug kokosų, t.y. sudedame savo energijos, ir ta šaka pradeda linkti, greitai gali nulūžti ir sėdėti po ja yra baisu“, – palygina R. Girdvainė.
Veiklų įvairovė leidžia mėgautis ir atsipalaiduoti
Išsivaduoti nuo perdegimo galima susigrąžinus į savo gyvenimą įvairovę, prisiminus skirtingas gyvenimo sritis: miegą, draugus, finansus, judėjimą, gamtą, pomėgius.
„Kai savo laiką paskirtome daugiau gyvenimo sričių, pagerėja ir šios pagrindinės šakos rezultatai, – patikina R. Girdvainė. – Dažnai žmonės nesupranta, kodėl įdeda tiek daug jėgų į darbą, o norimų rezultatų nėra. Sakau tada jiems: „O tu dabar mažiau laiko ir energijos skirk darbui, skirk ne 100, o 80 proc. laiko“. Rezultatas iškart pagerėja – kai žmonės pradeda daugiau laiko skirti kitoms gyvenimo sritims, jiems ima geriau sektis ir karjera, nes jie tampa labiau atsipalaidavę, pradeda mėgautis“.
Atidėliojimo problema perfekcionistus kankina dėl to, pasak R. Girdvainės, kad perfekcionistui dažnai kiekvienas darbas sukelia daug baimės, daug adrenalino, tarsi jis būtų išstumtas iš lėktuvo į jūrą su parašiutu ar net be jo. Jie daugelį darbų tiesiog sureikšmina.
„Todėl paprastas darbas, kad ir parašyti laišką, jam atrodo dideliu ir baisiu. Ir atidėlioja, nes baisu. Tada geriausiai veikia mažo pirmo žingsnelio taisyklė: stabtelėti ir paklausti savęs – kas yra tas pats mažiausias dalykas, kurį aš galiu padaryti ir man nebūtų baisu? Pavyzdžiui, 5 minutes paieškosiu informacijos internete. Taip mažais žingsneliais ir išeinama iš atidėliojimo būsenos, nes jaučiuosi ne įmestas į jūrą, o pats prisipratinu kojas mažais žingsneliais“, – pasakoja R. Girdvainė.
Kaip pasimatuoti – ar perfekcionizmo siekis yra sveikas, ar jau pradeda kenkti ir žmogui reikia kažką keisti?
„Savo veiklas įvertinkite per mėgavimosi prizmę: ar aš mėgaujuosi rengdama tobulą prezentaciją, gamindama tobulą vakarienę, rinkdama tobulą dovaną? Jeigu šie darbai jums sukelia pasimėgavimą, esate atsipalaidavę ir džiaugiatės tuo – tai viskas gerai, nieko nereikia keisti. Bet jeigu tik jaučiate, kad įsisukate į streso–savikritikos–perdegimo–atidėliojimo ratą, tai yra ženklas sustoti“, – kaip atpažinti pavojaus signalus, pataria R. Girdvainė.
