Podagra nėra sezoninė liga, tačiau rudenį susideda keli veiksniai, galintys turėti įtakos jos eigai ir priepuolių rizikai. Ligos paplitimas pasaulyje per tris dešimtmečius išaugo daugiau nei penktadaliu, todėl vis daugiau dėmesio skiriama savalaikei diagnostikai ir ilgalaikei ligos kontrolei. „Hila“ gydytoja reumatologė Marija Montvydaitė atkreipia dėmesį, kad podagrą vis dar lydi nemažai klaidingų įsitikinimų, galinčių apsunkinti jos atpažinimą ir gydymą.
Rudenį susideda keli rizikos veiksniai
Pasak gydytojos, aiškaus podagros sezoniškumo nėra, tačiau atvėsus orams pasikeičia keli kasdieniai įpročiai, kurie gali būti reikšmingi.
„Žemesnėje temperatūroje mažėja uratų kristalų tirpumas, todėl jie labiau linkę kauptis nuo kūno centro nutolusiuose sąnariuose. Kartu rudenį geriame mažiau skysčių, dažniau valgome sotesnį maistą ir mažiau judame“, – aiškina M. Montvydaitė.
Atvėsus orams silpniau jaučiame troškulį, todėl neretai sumažėja ir suvartojamų skysčių kiekis. Tai svarbu, nes didelė dalis šlapimo rūgšties iš organizmo pašalinama per inkstus.
Keičiasi ir mityba – lengvesnius vasaros patiekalus dažniau pakeičia sotesnis, daugiau mėsos turintis maistas. Mažesnis fizinis aktyvumas kartu gali prisidėti prie svorio augimo ir metabolinių sutrikimų, kurie glaudžiai susiję su podagra.
Vakare nieko neskaudėjo, o paryčiais – sunku net prisiliesti
Pasak M. Montvydaitės, vienas iš podagrą išskiriančių požymių yra itin staigi priepuolio pradžia. Skirtingai nei kai kurių kitų sąnarių ligų atveju, simptomai gali išsivystyti vos per kelias valandas.
„Žmogus gali vakare nueiti miegoti nejausdamas jokių simptomų, o paryčiais pabusti dėl labai stipraus sąnario skausmo ir tinimo. Kartais skausmas toks intensyvus, kad jį gali sukelti net antklodės prisilietimas“, – pasakoja „Hilla“ gydytoja.
Dažniausiai pažeidžiamas kojos didžiojo piršto pamatinis sąnarys, tačiau podagra gali prasidėti ir čiurnoje, kelyje ar kituose pėdos sąnariuose. Pirmieji priepuoliai taip pat nebūtinai būna labai stiprūs – kartais jie trunka trumpai ir praeina savaime.
M. Montvydaitė atkreipia dėmesį ir į kitą stereotipą – podagra nėra vien vyresnių vyrų liga. Ja serga ir moterys, ypač po menopauzės, o esant genetiniam polinkiui ar tam tikriems metaboliniams sutrikimams ji gali pasireikšti ir jauname amžiuje.
Podagrą vis dar supa nemažai mitų
Vienas dažniausių mitų apie podagrą – įsitikinimas, kad ligą galima patvirtinti arba atmesti vien pagal šlapimo rūgšties koncentraciją kraujyje.
„Ūmaus podagros priepuolio metu šlapimo rūgšties koncentracija gali būti normali ar net sumažėjusi. Todėl vien normalus tyrimo rezultatas diagnozės neatmeta. Lygiai taip pat padidėjusi šlapimo rūgšties koncentracija dar nereiškia, kad žmogus būtinai serga podagra“, – pabrėžia M. Montvydaitė.
Padidėjusi šlapimo rūgšties koncentracija be podagrai būdingų simptomų vadinama besimptome hiperurikemija. Diagnozuojant vertinamas ne vien tyrimo rezultatas, bet ir priepuolio pobūdis, gretutinės ligos bei rizikos veiksniai. Prireikus atliekamas sąnarių ultragarsinis tyrimas, leidžiantis įvertinti tiek aktyvų uždegimą, tiek podagrai būdingų uratų kristalų sankaupų požymius.
Kitas gajus įsitikinimas – kad podagra pirmiausia yra netinkamos mitybos pasekmė.
„Gyvenimo būdas turi reikšmės, tačiau podagros nereikėtų vadinti vien netinkamos mitybos liga. Labai griežtos dietos dažniausiai nėra nei tikslingos, nei tvarios, o jei žmogui jau reikalingas šlapimo rūgštį mažinantis gydymas, vien mitybos pokyčiai jo paprastai nepakeis“, – sako gydytoja.
Anot jos, sergant podagra rekomenduojama riboti didelius raudonos mėsos ir ypač subproduktų kiekius, kai kurias žuvis, tarp jų silkę, jūros gėrybes, fruktoze saldintus gėrimus bei alkoholį, ypač alų ir stipriuosius alkoholinius gėrimus. Svarbus ir pakankamas skysčių vartojimas, normalus kūno svoris bei reguliarus, individualiai toleruojamas fizinis aktyvumas. Tiesa, ūmaus priepuolio metu stipriai uždegto sąnario mankštinti nereikėtų – jam geriau suteikti ramybę.
Pradėjus gydymą priepuolių gali net padaugėti
Paradoksalu, tačiau gydymo pradžioje podagros priepuoliai kurį laiką gali padažnėti. Pasak gydytojos, tai nereiškia, kad vaistas netinka ar pablogino ligą.
„Mažėjant šlapimo rūgšties koncentracijai pradeda mobilizuotis audiniuose susikaupusios uratų sankaupos, todėl gydymo pradžioje priepuolių gali laikinai padaugėti. Dėl to gydymas pradedamas nuo mažos dozės ir ji didinama palaipsniui“, – aiškina M. Montvydaitė.
Klaidinga ir manyti, kad prasidėjus priepuoliui jau vartojamą šlapimo rūgštį mažinantį vaistą būtina nutraukti. Jei pacientas nuolat vartoja, pavyzdžiui, alopurinolį, jis paprastai tęsiamas, o pats ūmus uždegimas gydomas atskirai.
Ilgalaikio gydymo tikslas – pasiekti ir išlaikyti pakankamai mažą šlapimo rūgšties koncentraciją. Dažniausiai siekiama mažesnės nei 360 µmol/l koncentracijos, o sergant sunkesne podagra – mažesnės nei 300 µmol/l.
„Svarbiausia, kad pacientas metų metus neliktų gydomas tik nuo atskirų priepuolių. Ilgai išlaikant tikslinę šlapimo rūgšties koncentraciją, uratų kristalai gali palaipsniui ištirpti, o priepuoliai – visiškai išnykti“, – sako gydytoja reumatologė.